BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

O kaipgi yra su ta prasme?

2011-07-18

Perfrazuojant pirmo mano įrašo mintį, rašau dabar, nes nebegaliu neberašyti.

Ar tau (tikiuosi, kad atleisi man tokį neformalų kreipinį) kada atrodė jog veiklos turi daug, tavo aplinka ir dienotvarkė tiesiog sprogsta nuo įvykių ir žmonių, tačiau vėlai naktį, prieš užmiegant, tavęs neapleidžia viena mintis - ar aš, po galais, nuveikiau šiandien ką nors prasmingo. Aš būtent tuo dabar ir gyvenu. Kontempliuoju beprasmybę ir nežinomybę. Ne veltui graikai turėjo statulų ir altorių Nežinomam Dievui, nes nežinią reikia kažkaip apgaubti prasme ir žinojimo lopinėliais, nežinią reikia prisijaukinti tarsi laukinį žvėrį. Kodėl? Nes jis tave sunaikins. O kaip prisijaukinti nežinomybę dėl savo gyvenimo prasmės?

Kartais svarstau galimybę pasinerti į rutiną, į amžiną ir masinį Dirbk-Pirk-Mirk ciklą, kuriame laiką žudai darbu, o nežinią pirkiniais. Ir taip visą laiką. O po to cankt ir tavęs nebėra ir jau kitas stoja į tavo vietą. O galbūt teisūs induistai, teigiantys, kad visa tėra iliuzija, apgaulė ar miražas, nuo kurio reikia išsivaduoti, išeiti iš užburto rato.

Perspėju, šis įrašas yra minčių kratinys, kuriame neieškok nuoseklumo. Tikrai, neverta. Aš tau nemeluočiau.

Keistas dalykas yra tos religijos. Jos bando atsiliepti į tavo įgimtą prasmės troškimą, tačiau tą galutinę ir baigtinę prasmę, Prasmę iš diždiosios P, nukelia kažkur toli, į pomirtinį gyvenimą. Tai yra tarsi mama, kuri nuo vaiko paslepia sausainius, užkeldama ant aukščiausios lentynos viršaus jų indelį. Kodėl negaliu turėti galutinės prasmės čia? Kodėl visos religijos ir tikėjimai, kurie žada atlygį čia ir dabar yra kupini melo, apgaulės ir nusivylimo? Klausimas retorinis, nebūtina, kad atsakytum

Ir grįžtu prie pradžios. Diena beprasmė. Buvau Mišiose, bet tai neatnešė man nei paguodos, ne pilnatvės, kad ir vienkartinės. Aš net nepamenu kas pasakyta per pamokslą, o skaitnius atsiminenu vos vos. Aplankiau savo draugės parodos ir galerijos atidarymą. Skaičiau “Arbūzų cukrus”. Sėdėjau Coffee Inn ir kalbėjausi su ta pačia drauge. Bet kas iš to? Kuris iš šių veiksmų mane priartino prie prasmės? Vėlgi, šiuo klausimu neįpareigoju tavęs atsakyti.

Tau gali kilti klausimas: o kuris iš šių įvykių padėjo tau priartėti prie savo gyvenimo tikslo? Juk tai ir turėtų būti prasmingos veiklos skiriamasis bruožas. Atrodo prisikasei prie esmės: aš neturiu tikslo. Teisingiau būtų sakyti, kad turiu tiklsą, kurio nežinau kaip siekti. Noriu nugyventi savo gyvenimą taip, kad numiręs galėčiau pažvelgti į veidą savo Kūrėjui. Kad ir koks jis bebūtų, kad ir kokia religija jį tiksliau apibrėžė.

Jaučiu pareigą pakomentuoti kodėl aš manau, kad už mirties šydo kažkas yra. Vadovaujuosi principu, kad tai kas pašaukta į Būtį, nebūtin negrįžta. Pažiūrėk kaip gamtoje niekas nedingsta. Nukrito lapas, buvo suskaidytas ir tapo trąša. Tokių pavyzdžių yra begalės. Niekas niekur nedingsta, o tiesiog pakeičia formą, tampa kažkuo kitu. Niekas nedingsta, bet niekas ir neatsiranda iš nieko, iš tuščios erdvės. Tikiu šio dėsnio homogeniškumu, kad jis galioja visur. Tad ir didžiojo sprogimo metu, sprogo ta mega dalelė tik todėl, kad buvo tenai padėtą kažko. Iš nieko kūrti gali tik tas, kuris pranoksta viską ir yra absoliutus. Bet tai tėra menki išvedžiojimai, kuriais turbūt apkartinau tavo skaitymą, nes įprastas žmogus nemėgsta manyti, kad yra kažkas aukščiau už jį patį. Atleisk.

Šio įrašo tikslas yra paklausti tavęs: kaip tu įprasmini savo dieną? O gyvenimą?

Rodyk draugams

Šio pasaulio problema. O gal mano.

2011-07-11

Skundas, o gal ir savotiškas manifestas, nors labiausiai panašu į atsišaukimą.

Šis pasaulis turi vieną didelę bėdą, globalią ir liečiančią visus, nesvarbu pastebi ją ar ne. Mokslas, progresas, globalizacija - šie procesai leidžia mums vis labiau ir geriau pažinti mus supantį pasaulį, mus pačius, arba, globalizacijos atveju, suvienodinti mases. Esmė tame, kad be galo daug žinome, ir kuo toliau tuo mokslas tampa vis didesniu stabu arba, jei jums labiau patinka, dievybe.

Nesakau, kad aš esu nusiteikęs prieš mokslą. Anaiptol, labai žaviuosi pažanga ir naujovėmis. Šuo pakastas ne čia, oi ne čia. Ši įžanga skirta ne tam, kad diskredituoti ar kaip kitaip sumenkint mokslą, bet tam, kad atrkeipti dėmėsį į tai, ka mokslo dėka prarandame. Mes prarandame nykštukus, elfus ir fėjas.

Pakeliaukime laiku ir nuvykime į viduramžius. Žmonės buvo pririšti prie savo lopinėlio žėmės, dėka baudžiavos ir kitų baubų. Tolėliau esantis miškas, ką jau kalbėt apie tolimus kaimus, miestus, šalis ir žemynus, jiems buvo terra incognita. Ko nesugebėdavo paaiškinti mokslu ir protu, jie aiškindavo mitinio mąstymo pagimdytais pasakojimais. Ar teko kada skaityti viduramžių beastiariumus - “enciklopedijas” apie gyvūnus? Kiek daug magiškų būtybių ten galima atrasti!

Esmė tame - aš noriu nykštukų, elfų, gnomų, trolių ir fėjų! Aš noriu bijoti įžengti į mišką naktį dėl ten tūnančių miško dvasių. Aš trokštu išvysti Paną, grojantį savo fleita. Noriu bijoti baubo po lova ir raganos miško tankmėje. Mokslas nuvainikavo Žemę, atėmė iš jos gyvybę ir pavertė tiesiog planeta, besisukančią aplink Saulę dėka jos traukos. Dingo Helijo vežimas, kuriuo jis atnešdavo naują dieną. Beliko tik sukimasis aplink. Visada toks pat, visada su tokia pat baigtimi. Dingo magiškasis pasaulis ir dėl to kaltinu mokslą.

Atrodo gimiau per vėlai, nespėjau pasidžiaugti mitine pasaulėvoka. Ir tai mes praradome amžiams. Sutinku, galime stebėtis naujais atradimais, vis užtikrinčiau užkariaujamais nežinomybės horizontais. Tačiau tai ne ta pati nuostaba. Tie atradimai yra kažkur toli, pasiekiami tik išrinktiems žmonės, o profaniškajai liaudžiai, kuri neturi galimybės prisiliesti prie šventojo mokslo altoriaus, belieka tik svajoti ir grožėtis nežinomybės laipsniška mirtimi. O tada, ech, o tada nežinomybė buvo ranka pasiekiama - čia pat, miške ar ežero dugne.

Tai nėra verkšlenimas, tai tėra liūdnas atsidusimas. Nors tiksliau, tai tėra nusilenkimas senai ir visus karališkuosius titulus praradusiai Žemei.

Rodyk draugams

Pradžia

2011-07-11

Viskas turi savo pradžią. Vieni sako, kad pradžioje buvo Žodis. Nuo žodžių ir pradėsiu.

Esu dvidešimtmetis vaikinukas iš Vilniaus. Studijuoju. Gyvenu, kartais.

Nusprendžiau rašyti, nes nebegaliu neberašyti. Visko many susikaupė per daug ir noriu tą perteklių kur nors realizuoti. Svarsčiau apie kūrybą, konkrečiai novelių rašymą, bet prisiminus savo ankstesnius literatūrinius eksperimentus, nusprendžiau apsiriboti blog’u. Rašysiu apie tai, kas tą dieną mane padarys gyvu, apie tuos vitališkus ir neapdorotus gyvenimo pliūpsnius. Tad šie žodžiai bus mano pradžia, manasis Žodis.

Rodyk draugams